Parašė Jonas BALTAKIS   
Prieš dvi dešimtis metų iš visos tuomet įmanomos literatūros rinkau duomenis apie įžymius, iš rajono kilusius žmones. Tuomet kažkur užtikau kelias eilutes ir apie Nadą Rastenį. Dabar, interneto laikais, apie šį kraštietį žinių kiek daugiau, bet pertekliaus nėra. Internete radau ir tik vieną vienintelę nuotrauką, kur Nadas Čikagoje nusifotografavęs su Miku Petrausku ir kitais lietuviais. Net angliškus interneto puslapius „perkošiau“ – bergždžiai...

Rinkta po trupinį

Pernai vasarą paskambino ignalinietis Alfonsas Skripskas ir gudriai paklausė – kas sieja mūsų rajoną su K. Donelaičiu ir A. Baranausku? Nežinojau. Tuomet išgirdau, kad Linkmenų krašte, Stagalėnuose, gimęs Nadas Rastenis, nuo 1911 m. gyvenęs JAV ir ten 1980 m. miręs, pirmasis į anglų kalbą išvertė K. Donelaičio „Metus“ ir A. Baranausko „Anykščių šilelį“. Tuomet suradau 1994 m. išleistą knygą „Egzodo rašytojai“ apie lietuvių rašytojus išeivius. Dar šį tą radau ir išėjo rašinys „Donelaitį ir Baranauską pirmasis į anglų kalbą išvertė... linkmeniškis“ (MI, 2011-08-05 d., Nr. 59 (654). Tai buvo pirmas išsamesnis straipsnis rajono spaudoje apie šį nepelnytai užmirštą kraštietį...

Pasirodo, pernai, maždaug tuo pat metu, Nado Rastenio asmenybe susidomėjo ir Ignalinos kraštiečių klubas Vilniuje. Pradėta po trupinį rinkti medžiaga apie stagalėniškį Nadą, tuomet suplanuotas ir atminimo renginys Ignalinoje. Šis symanymas įgyvendintas penktadienį. Ignalinos viešojoje bibliotekoje atidaryta N. Rastenio kūrybos paroda. Dalyvavo jo giminės (jau antros, trečios eilės), rajono meras Bronis Ropė, Ignalinos kraštiečių klubo nariai, viešnia iš už Atlanto, JAV lietuvių išeivių poetė Vitalija Bogutaitė su vyru Kęstučiu.

Nominuotas Nobelio premijai gauti

Renginį pradėjusi kraštietė Renė Jakubėnaitė sakė, kad pernai ji lankėsi JAV, Bostone ir Baltimorėje, kur gyveno ir dirbo Nadas Rastenis. Surinko viską, ką apie jį pavyko surasti. Ponia Renė sakė, kad Nadas labai mylėjo Lietuvą, Ignalinos kraštą ir gimtuosius Stagalėnus, šiuos vietovardžius dažnai minėjo savo laiškuose, eilėraščiuose. Pats patyręs visus karo žiaurumus (dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo batalijose Europoje, fronte buvo sužeistas), N. Rastenis buvo įsitikinęs pacifistas. 1941 m. išleido romaną „Karo prakeikimas“. Iš pradžių ši knyga didesnio įvertinimo nesusilaukė, bet 1966 m. už romaną autoriui buvo įteiktas laurų vainikas, o 1967 m. N. Rastenis buvo pristatytas Nobelio Taikos premijai gauti. Nominantų buvo daug, Nadas tos premijos negavo, tačiau jis vienintelis iš rajono į ją pretendavo. Lietuvos SSR rašytojų sąjunga N. Rastenį ignoravo. Mat jis buvo krikščionis demokratas, kaip sovietmečiu rašė „Tiesa“ – „klerikalas, bendraujantis su kunigais“. O tai jau tai valdžiai buvo neatleistina.

Sunkus kelias į žmones

Vilniaus universiteto docentas Vytautas Kindurys, kilęs iš gretimo Pabiržės k., N. Rastenio giminaitis, papasakojo jo biografiją.

Nado senelis į Stagalėnus atsikėlė tuojau po baudžiavos panaikinimo, apie 1861 m. Čia nusipirko 3 ha žemės. Nado tėvas Antanas vedė Domicelę Juršėnaitę nuo Mielagėnų. Šeimoje buvo daug vaikų. Nadas lankė Linkmenų pradinę, kur mokėsi rusų kalba. Susirgus tėvui, po 7 savaičių pradinio mokslo, mažajam Mikadukui (taip jį tėvai vadino) teko mokyklą mesti ir eiti tėvų ūkyje žemės arti. Vaikas užgulė žagrę. 1907 m. mirus motinai, ūkio reikalai visai pašlijo. Nuo 1909 m. N. Rastenis gyveno ir dirbo Petrapilyje ir kituose Rusijos miestuose, į Stagalėnus grįžo 1911 m. pavasarį. Bet po trijų savaičių išsiruošė į Ameriką. Rusijoje uždirbtų pinigų kelionei neužteko, tad jų pasiskolino pas Palūšės žydą Leibą. Skolą, kaip žadėjo, grąžino iš pirmos JAV uždirbtos audėjo algos. Amerikoje dirbo sunkiai, gyveno vargingai. 1918 m. pašauktas į JAV armiją, kariavo Europoje, prarado 20 proc. darbingumo. Grįžęs po karo, gavo teisę į mokslą. Nutarė tapti advokatu ir juo 1925 m. tapo. Advokatavo, mokė jaunimą lietuvių kalbos, aktyviai veikė lietuvių kultūros organizacijoje, daug bendravo su pusbroliu Miku Petrausku, pirmos lietuviškos operos tėvu. M. Petrauskui Bostone statant operą „Eglė“, Nadas 1924 m. susipažino su savo būsima žmona muzike Jule Baltrukonyte, ją vedė 1927 m.

Vis tik N. Rastenis mums labiausiai įdomus, kaip pirmasis į anglų kalbą išvertęs ir Amerikoje išleidęs mūsų klasiką – K. Donelaičio „Metus“ ir A. Baranausko „Anykščių šilelį“.

Stagalėnus aplankė, pabėgęs nuo KGB

Pasak doc. V. Kindurio, Nadas be galo mylėjo Lietuvą, troško ją aplankyti. Tai jam pavyko tik kartą – 1975 m. Tuomet su grupe JAV turistų atvyko į Lietuvą. Turistams iš Vilniaus buvo nevalia net kojos iškelti, kiekvieną žingsnį kontroliavo saugumas. Tačiau vienas drąsus giminaitis, praėjęs Sibiro tremtį, ankstų rytą Nadą su žmona prie „Gintaro“ viešbučio pasodino į kuprotą „zaporožietį“ ir paslapčia atvežė į Stagalėnus. Gimtoji troba buvo negyvenama, apgriuvusi, tad Nadas priklaupęs tik pabučiavo gimtąjį slenkstį, užtraukė visa krūtine „Kur bakūžė samanota“ ir išvažiavo. Linkmenų kapinėse aplankė motinos kapą, Pabiržėje susitiko su giminėmis. Saugumas Nado taip ir nespėjo nespėjo pasigęsti...

Siūlėsi įvaikinti

JAV lietuvių išeivijos poetė Vitalija Bogutaitė sakė, kad su Nadu susipažino Bostone 1950 m. Rasteniai vaikų neturėjo, tad Vitaliją siūlėsi net įsivaikinti. Po šešerių metų pažinties ir bendravimo (Vitalija gyveno gretimoje gatvėje), ją būsimas vyras Kęstutis (kilęs nuo Šilutės) išsivežė į JAV pietus, Luizianos valstiją ir bendrystė su Nadu nutrūko. JAV poetė perskaitė keletą N. Rastenio ir savo eilėraščių. Įdomu, kad tiek Vitalija, tiek jos vyras Kęstutis lietuviškai kalba be būdingo akcento, nors ji JAV gyvena nuo 2-ejų metukų, o Kęstutis ten ir gimęs.

Dabar Stagalėnus žinos visi

Rajono meras Bronis Ropė sakė, kad Mikas ir Kipras Petrauskai rajone labai gerbiami, o Nadas Rastenis tarsi nežinomas, nepelnytai užmirštas. Dėkojo kraštiečių klubui už jo veiklą, kad žinomą žmogų prikėlė iš užmaršties. O Stagalėnų kaimas, kuriame, pasak mero, jis po renginio bibliotekoje lankėsi pirmąkart, nuo šiol bus žinomas rajone.

Antroji renginio Nadui Rasteniui atminti dalis ir vyko jo gimtajame kaime, kur ant namo, pastatyto buvusio Rastenių namo vietoje, atidengta memorialinė lenta, išdrožta Ignalinos tautodailininko Petro Gaižučio. Namo šeimininkas Kazys Samulis MI sakė, kad seną apgriuvusią Rastenių trobą jis nupirko 1980 m. ir namą perstatė. Bet kieme yra svirnas, statytas dar XIX a. ir menantis patį Nadą. Svirne yra išlikusių daug autentiškų detalių, net akmuo, tarnaujantis laiptu, mena Nado čia prieš šimtą metų paliktas pėdas.

Atidengta memorialinė lenta

Memorialinę lentą ant namo sienos, griežiant muzikos mokyklos muzikantams, atidengė Renė Jakubėnaitė, Vytautas Kindurys, Bronis Ropė, Linkmenų seniūnas Jonas Alekna ir namo šeimininkas Kazys Samulis. Lentą pašventino Linkmenų klebonas Renaldas Kučko. R. Jakubėnaitė, doc. V. Kindurys, viešnia V. Bogutaitė gana gausiai susirinkusiems aplinkinių kaimų gyventojams dar kartą papasakojo apie Nado Rastenio gyvenimą ir kūrybą, skaitė jo eilėraščius. Susirinkusius sveikino ir rajono meras bei Linkmenų seniūnas Jonas Alekna, aktyviausiems renginio organizatoriams ir padėjėjams įteikti kraštiečių klubo padėkos raštai, dovanos.

Po visų oficialių renginių laukė padengtas stalas, tad visos kalbos, įspūdžiai ir aptarimai liejosi prie jo.

Stagalėnuose yra išlikę dar keturios pirkios, bet realiai gyvenama dviejose. Į kaimą kelias veda senų aukštų uosių alėja, ko gero dar sodinta Nado Rastenio tėvų.

Straipsnis įkeltas iš Mūsų Ignalina svetainės, nuotraukos autoriaus

Svetainėje lankosi 62 svečiai ir nėra prisijungusių narių