Ignalinos herbas (aut. dailininkė V. Grušeckaitė)
Ignalinos herbas
Ignalina neturėjo istorinio herbo. Jį 1970 m. sukūrė dailininkė V. Grušeckaitė. Herbe mėlyname fone viena virš kitos pavaizduotos 3 sidabrinės lelijos su auksinėmis žiedadulkėmis. Taip norima akcentuoti, kad Ignalina – ežerų kraštas. Aplinkiniai miškai ir savo mėlynas akis merkiantys Gavio, Gavaičio, Ilgio, Šiekščio, Mekšrinio, Paplavinio, Palaukinio, Agarinio, Gulbinio ir dar keletas ežerų neleidžia plėstis, todėl Ignalinai lyg ir lemta likti nedideliu miesteliu.
Geografinė padėtis
Ignalinos rajonas yra rytų Lietuvoje. Rytuose ribojasi su Baltarusijos Respublika, šiaurėje - su Zarasų, pietuose - su Švenčionių, vakaruose - su Utenos rajonais. Atstumai iki didesnių miestų: Vilnius – 110 km, Kaunas – 172 km, Klaipėda – 403 km, Šiauliai – 245 km, Utena – 51 km, Molėtai – 56 km, Švenčionys – 25 km, Zarasai – 55 km, Visaginas – 45 km.
Geografinės koordinatės: Š 55° 37′ 10″, P 55° 12′ 30″, R 26° 50′ 10″, V 25° 51′ 30″.
Miesto pavadinimas ir jo kilmės istorija
Miesto pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, nuo vyriško vardo Ignas mažybinės formos Ignelis (tarmiškai Ignalis). Pirminė gyvenvietės pavadinimo forma buvo Ignelinė arba Ignalinė, tačiau dėl slavų kalbos įtakos pavirto Ignalina. Dabartinėjė Ignalinos miesto teritorijoje buvo palivarkas. Jo įkūrimo data nežinoma, tačiau manoma, kad tai galėjo įvykti Ignui Kaminskiui ėmus valdyti Vidiškių dvarą, kartu ir palivarką (Vidiškų gyvenvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1675 m.). Nuo palivarko valdytojo Igno Kaminskio vardo ir kilo vietovės pavadinimas.
Ignalinos viešoji biblioteka
Miesto legenda
Liaudies etimologija Ignalinos vardo atsiradimą aiškina legendiškai: pasakojama apie nelaimingą, žmonių prakeiktą ir Ilgio ežere paskandintą kunigaikščio Budrio dukters Linos ir kryžiuočių belaisvio Igno meilę.
Ten kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Kunigaikštis turėjo devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Užpuolus kraštą kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti vieną iš kryžiuočių – Igną. Žmonės smerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas pilį sudaužė ir nugramzdino į ežero dugną. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą. Jie suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiams primintų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara. Tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis.
Legendos apie Igną ir Liną sukūrimo istorija remiasi realiais faktais: prieš II Pasaulinį karą lenkų mokyklos Ignalinoje mokytojai kartu su mokiniais kasinėjo Ignalinos pilkapius (iš tikrųjų juos reikėtų vadinti Budrių pilkapiais) ir Rudakampio pusiasalį Ilgio ežere. Pusiasalyje rasta daug degėsių, akmeninis kirvukas, „šabka“ (geležinį surūdijusį kardą).
Miesto atsiradimo istorija
1857 - 1862 m. buvo tiesiamas geležinkelis Sankt Peterburgas – Varšuva. Geležinkelio statybai reikalingą žemę caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio valdomo Ignalinos palivarko.
1866 m. prie stoties gyveno 85 žmonės, iš jų 9 žydų tautybės. Pradžioje buvo pastatyta policijos būstinė, vėliau smuklė ir parduotuvė. Geležinkelis turėjo didelės reikšmės gyvenvietei, pagerino ryšį su Vilniumi ir Daugpiliu.
1895 m. čia jau gyveno apie 300 gyventojų, daugiausia žydų, perkėlusių savo prekybos verslą iš Palūšės. Pirmą dviejų aukštų mūrinį namą pagrindinėje bevardėje gatvėje pasistatė turtingas pirklys Nachemka. Ignalinos gatvelės ilgai neturėjo pavadinimų. XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė.
1906 m. Ignalinoje buvo įsteigta pirmoji mokykla.
Po Pirmojo pasaulinio karo Ignalina buvo lenkų okupuotoje teritorijoje. Visą  laikotarpį name Liaudies gatvėje stovėjo lenkų kariuomenės padalinys. Tačiau vietiniai gyventojai lenkinimui nepasidavė. Čia vyravo ir išliko lietuviška dvasia. Veikė Šv. Kazimiero ir „Ryto“ draugijos, buvo įkurtos daraktorių mokyklos, dirbo knygnešiai.
1939 metais, kai Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, visame Vilnijos krašte greta kitų pertvarkymų įvyko ir administracinės reformos. Ignalinai pirmą kartą buvo suteiktos valsčiaus centro teisės. Ji priklausė Švenčionių apskričiai.
Ignalinos viešoji biblioteka
Ignalinos rajono atsiradimas ir raida
Ignalinos krašte gyventa jau akmens amžiuje. Šio amžiaus reliktų aptikta smėlėtuose paupiuose prie Gedžiūnėlių, Žeimenio, Peleniuose netoli Linkmenų. Įvairių akmens įnagių rasta Astraviškių apylinkėse, Kukutėliuose, Rimšėnuose, įvairiose Dysnos aukštupio vietose. Manoma, kad tuo metu gyventojų čia nebuvo gausu, nes žmones traukė lengvesnės žemės, kurias jie galėjo įdirbti savo kauliniais bei akmeniniais įrankiais.
I tūkstantmečio baltų gentainių palaikų randama bene didžiausiuose  Lietuvos pilkapynuose prie Gedžiūnėlių, Šakarvos, Ripelalaukio, Dysnos lygumoje. Manoma, kad pirmame I ir II tūkstantmečių slenkstyje čia gyveno sėlių gentys. Rašytinių paminklų jos nepaliko, bet tai numanoma pagal vietovardžių pavadinimus. Žinoma, kad skirtingai nuo žemaičių, šiose apylinkėse gyvenę lietuviai, vėliau pavadinti aukštaičiais, gaminosi kai kuriuos tik jiems vieniems būdingus įrankius bei papuošalus, o laidojo pilkapiuose dažniausiai po vieną, nedegintus. Ilgiausiai - iki VI a. savo mirusiųjų nedegino gentys, gyvenusios šiaurinėje Lietuvos dalyje - aukštaičiai. Rajone priskaičiuojama 117 saugotinų archeologjjos ir mitologijos objektų.
Ignalinos krašto gyventojams teko sunki dalia. Dėl savo geografinės padėties jis palyginti anksti buvo įtrauktas į istorinių įvykių sūkurį. Šio regiono ekonominė bei administracinė padėtis buvo sąlygota čia ėjusių kelių. Šia teritorija ėjo vienas svarbiausių kelių iš Vilniaus per Daugėliškį ir Vidžius į Polocką, Breslaują, Daugpilį. Viena šio kelio atšaka ėjo pro Palūšę, Kazitiškį, Salaką, Dusetas į Rygą, ir per Zarasus į Daugpilį. Pirmieji rašytiniai šaltiniai liečia herojišką lietuvių kovų su kryžiuočiais epochą. Lenkų istorikas H. Lovmianskis, remdamasis Livonijos kroninkininko Hermano Perbergio pateiktais duomenimis, teigia, kad Linkmenys, Tauragnai ir Užpeliai buvo trys šiauriniai Lietuvos valstybės atsparos punktai, gynę senąsias Deltuvos ir Nalšėnų žemes. Henriko Leterio kronikoje rašoma, kad 1212 m. riteriai dažnai niokojo sėlių ir lietuvių žemes. Tą liudija ir likusi visa įtvirtinimų grandinė. Tai piliakalniai Daugėliškio aukštumos šlaituose prie Dysnos, Ginučių tarpuežerėse, netoli Stripeikių. Šis gynybinis ruožas buvęs itin tobulas dar ir savo gamtinėmis savybėmis - aplink plyti miškai, balos. Ant aukštų piliakalnių deginami laužai įspėdavo apie gresiantį pavojų ir sostinę. Įvairūs šaltiniai mini, kad Livonijos kalavijuočiai čia veržėsi 1357, 1375 metais. Žinoma, kad žmonės kentėjo ir nuo Švitrigailos bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio tarpusavio kovų. 1435 m. Braslaujos apylinkėse susijungė Švitrigailos ir Livonijos ordinų kariuomenės ir per rajono teritoriją išvyko į Pabaisko mūšį, kuris kaip žinia buvo Livonijos ordino Žalgiris.
XV - XVI a. patogesnėse šio krašto žemėse kūrėsi dvarai: Dūkšto, Daugėliškio, Linkmenų. Vieni dvarai priklausė karaliui, kitus valdė didikai - Goštautai, Giedraičiai, juos keitė Pacai, Pliateriai, Rudaminai bei kiti. Apie dvarus formavosi kaimai, valstiečiai buvo galutinai įbaudžiavinami. Kadangi žemės prastos, pradėjo formuotis amatai. Buvusių amatininkų proanūkiai dar ir šiandien Lietuvą stebina kalvystės, medžio bei kitų amatų tradicijų tvarumu šiame regione.
Savo kultūriniu palikimu šiandien bene įdomiausias taip vadinamas Dūkšto dvaras (ši gyvenvietė dabar  vadinama Senuoju Dūkštu arba Dūkšteliais). Dvaro šioje vietoje jau būta XV a. Iki XVI a. pradžios jį valdė Giedraičiai, vėliau Stabrauskai. 1573 m. dvarą įsigijo Rudaminos. Dabartinis ansamblis buvo kuriamas XVIII a. pab. - XIX a. pirmoje pusėje. Vėliau jį valdė Biegilinskiai, Zanai.
Kelis kartus Ignalinos rajono teritoriją dalijo administracinės sienos. XVIII a. atsiradus gubernijoms dalis dabartinio rajono atiteko Vilniaus gubernijai, o žemės už Dysnų ežero jau priklausė Kauno gubernijai. Buržuazijos valdymo metais didelė rajono dalis priklausė lenkų okupuotam Vilniaus kraštui, tik ežeringas Ginučių kraštas ties Minčios giria, Linkmenų apylinkės - Lietuvai. Gal todėl Ignalinos rajone visuomet buvo aktualūs  lietuvybės klausimai. Pvz., siena tarp Lenkijos ir Lietuvos Vaišniūnuose ėjo tarp vieno ūkininko trobesių. Rajono kelius mynė šimtai knygnešių, nešdami lietuvišką literatūrą , veikė švietėjiškos Šv. Kazimiero, “Ryto” draugijos, buvo vaidinamos lietuviškos pjesės.
1812 m. per rajono teritoriją traukėsi Barklajaus de Tolio kariuomenė, vėliau Miurato vadovaujami prancūzų daliniai. Dysnos lygumoje vyko kautynės.
1815 m. sukūrus Lenkijos Karalystę, buvo įsteigta Užnerio apskritis (dabartinėjė Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje. Centras buvo Švenčionys (nuo 1795 m.).
1843 m. – pervadinta Švenčionių apskritimi.
1857 - 1862 m. tiesiamas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis, kurio statybai reikalingą žemę caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio valdomo Ignalinos palivarko.
1915 m. rudenį per rajono žemes ėjo Vokietijos rytų fronto linija. Čia vyko pozicinis karas. Tverečiaus ir Mielagėnų apylinkėse buvo sudarytos 2 ar 3 gynybos linijos. Viena jų ėjo per Raščiūnų, Guntauninkų ir kt. kaimus. Manoma, miške buvus Vokietijos X armijos vyriausiosios būstinės. Tai mena iki šių dienų išlikę betoniniai bunkeriai. Rajone saugoma apie 100 Pirmojo pasaulinio karo vokiečių gynybinių įtvirtinimų.
1940 m. Lietuvos ir Baltarusijos laikinoji siena ėjo nuo Drūkšių per Apvardus, Dysnykštį, Daugėliškį, Zablatiškę.
Iki 1950 m. Ignalinos krašto valsčiai: Ceikinių, Daugėliškio, Ignalinos, Linkmenų, Mielagėnų, Tverečiaus priklausė Švenčionių apskričiai, Dūkšto, Rimšės – Zarasų apskričiai.
Valsčiai ir apskritys išliko iki 1950 birželio 20 d.
1950 m. birželio 20 d. sukurti Ignalinos ir Dūkšto rajonai, priklausę Vilniaus sričiai (1953 05 28 sritys panaikintos). Ignalinos rajone atsiranda administracinių įstaigų ir įmonių tinklas. Pradeda veikti ligoninė, antroji mokykla. Palyginti su kitais rajonų centrais, Ignalina buvo gana menkas miestelis, užstatytas vienaaukščiais mediniais pastatais. Beveik visos gatvės buvo negrįstos.
1954 m. sustambintos Ignalinos rajono apylinkės. Liko: Ažušilės, Bernotų, Ceikinių, Didžiasalio, Dietkauščiznos, Dysnos, Guntauninkų, Mielagėnų, Mikalavo, Naujojo Daugėliškio, Nevaišių, Ožionių, Palūšės, Rubelninkų, Sekonų, Seniškio, Šiūlėnų, Kiniūnų, Tverečiaus, Vidiškių, Zuikų apylinkės.
1954 m. gegužės 25 d. likviduotos Dūkšto rajono apylinkės: Antakmenės, Daržininkų, Driškūnų, Garbšių, Gerkonių, Jaktiškių, Jonavos, Laičiūniškių, Luodžių, Magūnų, Mažėnų, Montvilų, Nariūnų, Paupynės, Pažemiškių, Plavėjų, Tolimėnų, Vardžiakiemio.
Liko: Beržininkų, Dūkšto, Gaidės, Grybėnų, Gubavos, Jakėnų (Zarasų), Kajatų, Kazitiškio, Medeišių, Rimšės, Salako (Zarasų), Sokiškių, Šiūlėnų
1958 m. gruodžio 28 d. Dūkštas tapo rajono pavaldumo miestu.
1959 m. gruodžio 7 d. Dūkšto rajonas likviduotas.
Dūkšto miestas, Beržininkų, Gaidės, Grybėnų, Gubavos, Kajatų, Kazitiškio, Medeišių, Rimšės, Suokiškių, Šiūlėnų apylinkės įjungtos į Ignalinos rajono sudėtį.
1963 m. sustambintos apylinkės. Liko: Ceikinių, Dietkaučiznos, Dysnos, Gaidės, Grybėnų, Gubavos, Kazitiškio, Kačergiškės, Linkmenų, Mažėnų, Mielagėnų, Naujojo Daugėliškio, Palūšės, Rimšės, Sokiškių, Šiūlėnų, Tverečiaus, Vidiškių, Zuikų.
1978 m. Pakeistos Dūkšto ir Kazitiškio apylinkių ribos.
1979 m. sujungtos Dietkauščiznos ir Tverečiaus apylinkės. Centras Tverečius.
1988 m. sujungtos Ceikinių ir Mielagėnų apylinkės. Centras Mielagėnai.
1988 m. rugsėjį Ignalinos miesto parke surengtas pirmas Sąjūdžio mitingas, o lapkričio 12 d. ant viešosios bibliotekos pastato iškelta trispalvė.
1989 m. buvo Daugėliškio, Dysnos, Ignalinos, Kazitiškio, Linkmenų, Mielagėnų , Rimšės, Dūkšto, Tverečiaus, Vidiškių, apylinkės. Ignalinos vykdomasis komitetas. Dūkšto vykdomasis komitetas.
1995 m. įkurtos Ignalinos miesto, Ignalinos, Ceikinių, Dūkšto, Didžiasalio, Kazitiškio, Linkmenų, Mielagėnų, Naujojo Daugėliškio, Rimšės, Tverečiaus, Vidiškių seniūnijos (Dysnos apylinkė pakeista Didžiasalio seniūnija).
2009 m. įkurtos seniūnaitijos:
Ceikinių seniūnaitijos: Ceikinių, Kančiogino, Rubelninkų.
Didžiasalio seniūnaitijos: Bobėnų, Didžiasalio, Navikų.
Dūkšto seniūnaitijos: Ažukarklinės, Dūkštelių, Dūkšto, Kaniūkų.
Ignalinos seniūnaitijos: Bėčiūnų, Girminių, Kazokinės, Palūšės, Strigailiškio seniūnaitija
Ignalinos miesto seniūnaitijos: Aukštaičių, Budrių, Centro, Gavaičio, Vilniaus g.
Kazitiškio seniūnaitijos: Grybėnų, Kazitiškio, Švedriškės
Linkmenų seniūnaitijos: Antalksnės, Ginučių, Grikiapelės, Linkmenų, Naujasodžio.
Mielagėnų seniūnaitijos: Bernotų, Gilūtų, Mielagėnų.
Naujojo Daugėliškio seniūnaitijos: Češulėnų, Mažėnų, Naujojo Daugėliškio, Senojo Daugėliškio, Šiūlėnų, Taujūnų.
Rimšės seniūnaitijos: Bieniūnų, Gaidės, Meikštų, Rimšės.
Tverečiaus seniūnaitijos: Dietkauščiznos, Tverečiaus
Vidiškių seniūnaitijos: Draugystės, Dūdų, Maksimonių, Melioratorių.
Ignalinos viešoji biblioteka

Svetainėje lankosi 170 svečių ir nėra prisijungusių narių